Laurynas R. MISEVIČIUS, „Amerikos lietuvis“
Nors iki Europos vyrų krepšinio čempionato finalinio turnyro, kuris, kaip žinia vėl rengiamas Lietuvoje po 73 metų pertraukos, dar liko geras pusantro mėnesio, jau dabar ne tik visa mūsų gimtinė, bet plačiai po margaspalvį pasaulį išsibarstę lietuvaičiai dėl to, vaizdžiai tariant, eina „iš proto“: dieną-naktį pergyvena dėl nesibaigiančių rinktinės komplektavimo iššūkių, interneto platybėse komentuoja vėluojančias naujosios Kauno arenos statybas, reikiamo lygio viešbučių trūkumą beveik kiekviename Nemuno krašto mieste, kur organizauojamos oficialios Eurobasket-2011 varžybos. Net ir dramatiški NBA finalai tarp Žydrūno Ilgausko atstovaujamo (o tiksliau jam su prašmatniu kostiumu stebint visas iki šiol vykusias ketverias rungtynes nuo atsarginiams ir neregistruotiems mačui žaidėjams skirto suoliuko) Miami „Heat“ ir Dallas „Mavericks“ neiššaukia tokio mūsų tautiečių dėmesio, kaip rugpjūčio 31-ąją Panevėžyje, Šiauliuose, Alytuje ir Klaipėdoje startuosiančios Senojo Žemyno vyrų krepšinio batalijos. Vienintelis dalykas, staiga sužadinęs šimtų sportui neabejingų Šiaurės Amerikos lietuvių susidomėjimą, netikėtai tapo 61-osios ŠALFASS žaidynės, praėjusį savaitgalį surengtos Bostono priemiestyje Worcester (MA). Galbūt todėl, kad pirmą sykį pagrindinė šios daugiau kaip šeši dešimtmečiai sėkmingai užjūrio lietuvius-sportininkus buriančios organizacijos sporto šventė buvo organizuojama tokiame telkinyje, kur nėra oficialiai įregistruoto ir ilgametėmis tradicijomis galinčio pasigirti lietuviško sporto klubo, jau nuo pat pradžių susilaukta nemažai debatų…prabėgus birželio 3-5 dienomis įvykusiam turnyrui aišku, kad būgštauta ne be reikalo. 61-asis didysis ŠALFASS savaitgalis Worcester-Shrewsbury (MA) į istoriją įeis kaip pateikęs daugiausia iššūkių varžybų organizatoriams bent jau per pastarąjį dešimtmetį. Klausimą ar buvo įmanoma stambiausios užsienio lietuvių sporto Sąjungos kasmetines žaidynes surengti profesionaliau jau dabar kelia ne vieno ir ne dviejų jose dalyvavusių sporto klubų vadovai, ŠALFASS Centro valdybai tenka spręsti visą eilę ginčytinų aplinkybių. „Kas nedirba, tas neklysta“ – byloja lietuvių liaudies patarlė, kuria galėtume apsiginkluoti ir mes, dėl meilės sportui ir lietuvybei metų metais aukojantys ne tik savo laisvalaikį, bet ir neretai asmeninius išteklius, šeimos gerbūvį. Tačiau gyvename demokratiškiausia save laikančioje valstybėje ir ne XIX-ajame, o XXI-ajame amžiuje, kuriame laisvai reikšti savo mintis ir siekius gali vis daugiau net ir pačių konservatyviausių šalių ir režimų piliečiai. Todėl sekančiame AL numeryje sportu besidomintys skaitytojai ras atvirą kolegos Dainiaus Ruževičiaus pokalbį su manim kaip ŠALFASS pirmininku apie įsisenėjusias šios organizacijos problemas, pastaruoju laikmečiu susiklosčiusias ne pačias palankiausias aplinkybes bei viziją ateičiai. Į mūsų pokalbį kviečiame įsijungti ir visus tuos, kurie esate neabejingi užjūrio lietuvių sportinei veiklai…siųskite savo pasiūlymus ir/ar klausimus el. paštu rytupakrante@yahoo.com arba skambinkite tel. 732-317-9195, atsakymus į juos galėsite perskaityti sekančios savaitės laikraštyje. Lietuviui krepšinis jau seniausiai tapo ne tik antrąja religija, bet ir gyvenimo prasmės išraiška, neginčytinu mūsų šalies įvaizdžiu. Todėl neturime teisės skųstis, kad pasinėrus į oranžinio kamuolio „pasakų“ pasaulį, jame praktiškai nebelieka vietos kitiems personažams… „Lietuvą valdo krepšinis“ – ŠALFASS žaidynių atidarymo ceremonijoje „Maironio parke“ Shreswbury-MA sakiau apimtas nesuvaidintos euforijos, kuomet tarp gausiai susirinkusių netikėtai išvydome ir Lietuvos ambasadorių Vašingtone JE Žygimantą Pavilionį, paskutiniu momentu ištrūkusį iš nesibaigiančių diplomatinių darbų JAV sostinėje gniaužtų. Deja, euforija išgaravo jau sekančios dienos rytmetį, kuomet blaškėmės kaip vienadieniai drugeliai, bandydami spręsti vieną po kitos užgriuvusias organizacines problemas. Toliau sekė gryna depresija, kaip po pralaimėtų Lietuvos rinktinės rungtynių 2004 m. Olimpiados žaidynių pusfinalyje su italais. Šiandien po truputį atsitiesiam ir su gležnu optimizmo daigu žvelgiame į ateitį – taip kaip visame pasaulyje esantys mūsų tautiečiai, stebėdami savo numylėtinių pasiruošimą „Eurobasket-2011“. O kokia ateitis laukia ŠALFASS, prikausys ne nuo Lauryno ar Arūno, Dainiaus ar Svajūno. Priklausys nuo mūsų visų. Juk esame vieni dėl kitų.
