Kalbėjosi Dainius Ruževičius.
L. R. Misevičius: „ŠALFASS atidaviau viską, ką galėjau, ir ko galbūt ne”.
Neseniai išeivijos lietuvių sporto visuomenę pasiekė gan netikėta žinia, kad ilgametis Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo sporto sąjungos (ŠALFASS) vadovas Laurynas R. Misevičius palieka šios seniausios išeivijoje sporto organizacijos vadovo gretas, savo tolimesnę ateitį nutaręs susieti su Lietuva.
Apie tai, kas paskatino žengti šį nelengvą žingsnį ir kokia bus tolimesnė ŠALFASS ateitis L. R. Misevičius atvirai sutiko papasakoti „Draugo” skaitytojams.
Laurynai, didžiausiai ir seniausiai išeivijos sporto organizacijai ŠALFASS vadovavai nuo 2007 metų. Per šiuos 15metų nuveikta išties nemažai puikių darbų, kurių dėka ŠALFASS išgyveno ne vieną sunkų laikotarpį bei tapo išties galinga ir veikli sporto organizacija, sujungusi išeivijos lietuvių sportininkus bei jų gerbėjus. Kaip apibūdintum savo vadovavimo ŠALFASS ilgalaikius metus – kas tave pradžiugino labiausiai, o kas, galbūt, neleido pasiekti lauktų rezultatų?
Puikiai pamenu tą lemtingąjį 2007 metų rudenį Clevelande, kuomet buvau vienbalsiai išrinktas stambiausios išeivijos lietuvių sporto mėgėjų organizacijos vadovu. Labiausiai įstrigo vieno ŠALFASS veteranų, tuometinio šachmatų sekcijos pirmininko Vyto Nasvyčio replika – „Labai nesidžiauk laimėjęs rinkimus, nes jeigu mūsų lūkesčių nepateisinsi, sušauksime neeilinį delegatų posėdį ir atstatydinsime!” Per 15 metų neatstatydino! Iš tiesų pats bandžiau pasitraukti bent du kartus, 2012 ir 2015 metais, tačiau neatsirado, kas perims mūsų sąjungos vairą.
Esu labai laimingas, kad teko tokia tikrai neeilinė patirtis sujungti dvi, galbūt net tris kartas – pokario emigrantų „dipukų” atstovus ir mus, iš vėl nepriklausoma tapusios Lietuvos atvykusius, dar po to ir jau čia, Amerikoje, gimusius, vardan Šiaurės Amerikos lietuviško sporto ateities. Buvo visko – ir sunkesnių momentų, ir be galo puikių, bet sakau atvirai – atidaviau viską, ką galėjau, ir ko galbūt ne.
Tikiuosi, kad ŠALFASS turėsime ir toliau. Su ateinančiu pirmininku kartu taip pat dirbome bent dešimtmetį, manau, kad Kanadoje gimęs buvęs Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkas Stasys Kuliavas yra puikiai pasiruošęs nuvesti ŠALFASS į organizacijos 75-tį ir dar toliau, to šiandien jam ir jo naujajai valdybai ir nuoširdžiausiai linkėčiau, o aš jiems padėsiu, kuo tik galėsiu.
Esu be galo dėkingas kartu su manim beveik visus 15 metų Centro valdyboje dirbusiems Rytų apygardos vadovui Deiviui Pavasariui, Vidurio Vakarų apygardos pirmininkui Aurimui Matulevičiui, dar prieš mane į organizaciją įsiliejusiam Kanadoje seniau apsigyvenusiam Arūnui Čygui, su kuriuo aptardavome beveik visus aštriausius ŠALFASS klausimus. Rimas Kuliavas, Edis Stravinskas, Rimas Miečius, Arūnas Morkūnas ir Kazimieras Deksnys buvo tie banginiai, ant kurių laikėsi visa Toronto lietuvių sportinė veikla, nė vienas renginys nepraeidavo be jų asmeninio prisidėjimo. Pastarąjį dešimtmetį itin sustiprėjo Mississauga „Anapilis” su šio lietuviško sporto klubo vadovu Pranu Vilkeliu, o Čikaga man visuomet asocijuosis su ŠALFASS patriarchu Rimantu Dirvoniu, kuris su dešimtmečiais organizacijos priešakyje buvusiu Algirdu Bielskumi (a.a.) ir atvedė mane į šią sąjungą. Su Rimu labai daug ginčydavomės, ne kartą esame apsipykę, tačiau būtent jam esu labiausiai dėkingas už daugelį pamokų, vadovaujant tokiai didelei bendruomenei. Clevelando neįsivaizduoju be ilgamečio „Žaibo” lietuvių sporto klubo pirmininko Vido Tatarūno, Detroito – be buvusio „Kovo” pirmininko Pauliaus Butkūno, New Yorke daugelį dalykų pastaraisiais metais derindavome su seniausio Lietuvių atletų klubo diasporoje vadovu Jonu Jankausku.
Pasakysiu tik tiek, kad 15 metų vadovavimo ŠALFASSi prabėgo kaip 15 savaičių, su šilčiausiais jausmais širdyje prisimenu kiekvienas surengtas žaidynes, keliones po įvairias Šiaurės Amerikos vietoves, lankant mūsų sporto klubus, organizuojant eilę renginių. Ar viskas pavyko kaip kad norėjosi? Žinoma, kad ne, tobulybei ribų nėra, tačiau kad po pandemijos, beveik sustojus visai lietuviškai veiklai Amerikoje, ŠALFASS 70-mečio sporto šventėje Pasaulio lietuvių centre Lemonte sulauksime beveik 400 dalyvių ir įvyks net 6 sporto šakų varžybos, nebūčiau ir susapnavęs. Tai visiems įrodė, kad esame vis dar reikalingi, kad einame teisingu keliu, esame ten, kur ir turime būti.
Neseniai visus Šiaurės Amerikos sporto mylėtojus pasiekė žinia, kad po sėkmingų ir išties įsimintinų vadovavimo metų netikėtai visiems, nutarei pasitraukti iš ŠALFASS organizacijos vadovo posto ir savo tolimesnę gyvenimo veiklą tęsti Lietuvoje. Kas paskatino imtis šio išties, manau, nelengvo žingsnio? Ar negaila palikti to, ką tu žingsnis po žingsnio kūrei ir nuolat puoselėjai, keldamas ŠALFASS į aukštesnį lygį….
Kuomet 1994-ųjų rudenį atvykau mokytis į Bridgeport universitetą Rytų pakrantėje, naiviai galvojau, kad Amerikoje tik porą metelių pabūsiu, baigiu magistratūrą, ir iškart grįšiu į Lietuvą… Nevažiavau už Atlanto nei pinigų užsidirbti, kaip daugelis lietuvaičių, nei dėl kažkokių problemų gimtinėje, tiesiog, gavęs pilną stipendiją studijuoti JAV, leidausi dar vienam gyvenimo nuotykiui. Mano tikslas visada buvo ir tebėra sugrįžti nuolatiniam gyvenimui į Lietuvą, tiesiog dabar tai nulėmė ir asmeninės aplinkybės, o toks planas egzistavo nuo pat 1996-ųjų, universitete pabaigus verslo administravimo magistro studijas. Niekuomet nenorėjau gyventi emigracijoje, tačiau svetur užlaikė įvairios pareigos lietuviškos visuomeninės veiklos labirintuose, jaučiau, kad galiu daug duoti Lietuvai ir iš toliau, bet atėjo laikas, kad Tėvynės ilgesys padiktavo savo.
Kam perdavei ŠALFASS vadovo raktą? Ar pavyks naujam šios organizacijos vadovui sėkmingai tęsti tavo pradėtus darbus ir aplink save suburti JAV lietuvių sporto visuomenę? Kokią matai ŠALFASS ateitį?
Po mano pasitraukimo ŠALFASS nelieka „ant ledo”, o pereina į kompetetingas jaunesnio, užsienyje gimusio, jau diasporos pasaulyje užaugusio vadovo rankas. Seniai galvojau, kad taip turėtų būti su visomis Šiaurės Amerikos lietuvių organizacijomis.
ŠALFASS ateitį jau senokai mačiau Amerikoje gimusiųjų rankose – mūsų sąjunga yra jaunimo, sporto bendruomenė, o jai vadovauti turi toks žmogus, kuris pats subrendęs JAV arba Kanadoje, kasdien jaučiantis jaunesnės kartos pulsą. Paskutiniais metais, perkopęs savo 50-metį, supratau, kad mano, kaip sportininko aktyviausias periodas yra jau praeityje, taigi natūralu, kad turėčiau ir organizacijos vairą patikėti už save jaunesniam vadovui.
Mes su Stasiu Kuliavu dirbome kartu labai glaudžiai jau paskutinius 5 metus. Jis drauge su Čikagoje gimusiu ŠALFASS krepšinio komiteto vadovu Pauliumi Riškumi ir Čikagos lietuvių krepšinio lygos (ČLKL) steigėju Aurimu Matulevičiumi praėjusią vasarą organizavo 71-ąsias ŠALFASS žaidynes, jau daugelį metų vadovavo Kanados apygardai, subūrė ateinančių, 72-ųjų žaidynių organizacinį komitetą pas save Toronte ir manau, kad viskas pas mus klostosi puikiai. Net pačiame optimistiškiausiame ateities scenarijuje neįsivaizduočiau nieko geriau, nei atiduodamas ŠALFASS vairą savo patikėtiniui.
Kur slypi ŠALFASS organizacijos stiprybė?
Visos organizacijos, verslo įmonės, pagaliau šalys ar bendruomenės yra visų pirma žmonės, kurie joms vadovauja, jose dalyvauja ir atsineša į jas savo talentą, energiją ar resursus. ŠALFASS egzistuoja jau daugiau nei septynis dešimtmečius, nors ne kartą ir pats savo straipsniuose buvai užsiminęs, kad nematai mūsų sąjungai jokios šviesesnės ateities… Bet mes buvome, esame ir būsime. Kai vienas šviesiausių ŠALFASS žmonių per visą organizacijos istoriją ilgametis gen. sekretorius Clevelando lietuvis a. a. Algirdas Bielskus dar 2003 m. man pa-siūlė vadovauti šios Sąjungos Rytų apygardai, prisipažinsiu, dar tada pats netikėjau išskirtiniu ŠALFASS vaidmeniu išeivijos lietuviškame sporto gyvenime ir juo labiau ateitimi… O dabar, po 20 metų, esu tikras, kad sulauksime šios organizacijos 100-mečio ir ji gyvuos amžinai! Bent jau tol, kol bent vienas lietuvis gyvens Šiaurės Amerikoje ir sportuos.
Šių metų lapkričio 11 d. nuotoliniu būdu vyko kasmetinis ŠALFASS organizacijų narių metinis suvažiavimas. Kokie pagrindiniai nutarimai buvo priimti šiame posėdyje ir kokie sporto renginiai artimiausiu metu pradžiugins išeivijos lietuvių sporto gerbėjus?
Šių metų organizacijos suvažiavime, kaip ir kiekvienais metais, sprendėme einamuosius ŠALFASS reikalus, aptarėme visas 2023 metų sportines varžybas, sudėliojome 2024 m. kalendorių. Kitąmet 72-oji Šiaurės Amerikos lietuvių sporto šventė gegužės 17–19 dienomis vyks Kanadoje (Toronte). Klevo lapo šalyje vyks ne tik pagrindinės krepšinio varžybos, bet ir jaunių bei senjorų turnyrai, planuojami stalo ir lauko teniso, kėglių, biliardo, šachmatų, galbūt ir kitų sporto šakų turnyrai.
Šiemet spalį įvyko jubiliejinės krepšinio diplomatijos – Lietuvos ambasados JAV „ambasadorės taurės” varžybos, 20-ąjį tokį turnyrą laimėjo iš Amerikos lietuvių joniškiečių suburta komanda. Būtent ŠALFASS daugiausiai prisidėjo prie to, kad besikeičiant LR diplomatiniam korpusui Washingtone, ši tradicija nenutrūktų.
Metinio suvažiavimo metu diskutavome, kaip būtų įmanoma toliau pratęsti šią puikią iniciatyvą, kuriai, deja, reikia daug daugiau lėšų, negu šiuo metu yra pasiryžę skirti tiek Užsienio reikalų ministerija (Globalios Lietuvos departamentas), tiek Lietuvos ambasada JAV sostinėje. Jeigu ne ilgametis šio renginio rėmėjas Lietuvių Fondas, nemanau, kad galėtume išvis tebevystyti ŠALFASS veiklą Jungtinėse Valstijose.
Daugelio lietuviškų visuomeninių organizacijų kertinė problema yra finansavimas. Ne paslaptis, kad su tuo susiduria ir ŠALFASS vadovai. Turbūt labiausiai nepasiilgsiu šios savo, kaip ilgamečio ŠALFASS pirmininko, darbo dalies. Padaryti mes galime daug ką, tačiau „atsiremiame” į pinigų trūkumą.
Kitai ŠALFASS Valdybai, kurią išrinkome šių metų lapkričio 11-ąją, linkiu geriausios kloties, sprendžiant organizacijos finansų klausimus.
Dirbdamas Lietuvoje, net neabejoju, nenutolsi ir nuo ŠALFASS veiklos, kuri juk tau tiesiog buvo ir yra įaugusi į tavo kraują ir kurios sunku bus atsisakyti. Kaip žadi prisidėti prie ŠALFASS tolimesnio vystymosi ir šios sporto organizacijos gerovės? O gal paprasčiausiai norėsi pailsėti nuo ŠALFASS reikalų ir užsiimti kita savo mėgstama numatyta veikla?
Nors jau daugiau kaip mėnuo nebesu ŠALFASS vadovas, tačiau vis dar tebesprendžiu pagrindinius organizacijos klausimus, lygiai taip buvo ir 2007 metais, kuomet buvęs ŠALFASS pirmininkas Kazimieras Deksnys padarė itin daug, kad mano kelias, perimant didžiausios diasporos sporto mėgėjų organizacijos vairą, būtų kuo lengvesnis.
Tai atsakant į paties klausimą tiesiogiai – žinoma, kad nenutolsiu. Juk už pusantrų metų Palangoje vyks XII Pasaulio lietuvių sporto žaidynės. Esame aptarę su naujuoju ŠALFASS pirmininku, kad padėsiu mūsų organizacijai pritraukti kuo daugiau šio renginio dalyvių iš JAV ir Kanados, galbūt atstovausiu ŠALFASS žaidynių organizacinėje darbo grupėje.
Nuo išeivijos lietuvių sporto taip greitai neatitolsiu niekaip… Juk tebesu Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Sporto komisijos pirmininkas, Valdybos narys. Turėsiu per šiuos pusantrų metų surasti tinkamą kandidatą/-ę ir toms pareigoms, nes planuoju ateityje gyventi Lietuvoje.
Tačiau niekuomet nepalieku skęstančio laivo – net 55 šalyse yra organizuotos lietuvių bendruomenės, 100 procentų tikiu, jog atsiras puikių, sportui neabejingų tautiečių, gebančių vesti viso Pasaulio lietuvius sportininkus į priekį. Na o dabar pats laikas pradėti tokių ieškoti. Ačiū!
Originalus Straipsnis: https://www.draugas.org/salfass-vadovas-perduoda-pareigas-nueidamas-dar-pasilieka-padeti/
